ES AI aktas ir DI raštingumas: ko 4 straipsnis reikalauja 2026 m.

DI raštingumas (oficialiame reglamento tekste - raštingumas DI srityje) pagal ES dirbtinio intelekto akto 4 straipsnį yra DI sistemų tiekėjų ir diegėjų pareiga imtis priemonių, kad jos padėtų ugdyti savo darbuotojų ir kitų jų vardu su DI dirbančių asmenų gebėjimus naudotis dirbtiniu intelektu. Nuo 2026 m. liepos 27 d. tas pats straipsnis aiškiai sako, kad pagal šią pareigą tiekėjai ar diegėjai neprivalo garantuoti bet kurio asmens konkretaus raštingumo DI srityje lygio. Todėl teisiškai nėra nei privalomo mokymų formato, nei egzamino, nei pažymėjimo, nei nustatyto valandų skaičiaus, o pati pareiga niekada nebuvo įtraukta į DI akto 99 straipsnio 4 dalies baudų sąrašą.

Ko 4 straipsnis reikalauja šiandien

ES dirbtinio intelekto aktas, arba Reglamentas (ES) 2024/1689, DI raštingumo pareigą įtvirtino 4 straipsnyje. Šis straipsnis yra reglamento I skyriuje, o I ir II skyriai pagal 113 straipsnio a punktą taikomi nuo 2025 m. vasario 2 d. Pareiga niekada nebuvo sustabdyta ir niekada nebuvo atidėta.

2026 m. liepos 8 d. priimtas Reglamentas (ES) 2026/1744, oficialiajame leidinyje paskelbtas 2026 m. liepos 24 d. ir įsigaliojęs trečią dieną po paskelbimo, tai yra 2026 m. liepos 27 d. Jo 1 straipsnio 5 punktas 4 straipsnį pakeitė nauju tekstu. Svarbu suprasti, kas įvyko: 4 straipsnis nebuvo atidėtas, jis buvo perrašytas švelnesne formuluote. Tuo pačiu reglamentu atidėti didelės rizikos DI sistemų reikalavimai (pagal III priedą iki 2027 m. gruodžio 2 d., pagal I priedą iki 2028 m. rugpjūčio 2 d.), tačiau I ir II skyrių taikymo data liko ta pati, 2025 m. vasario 2 d.

Šias dvi žinias dažnai supainioja net ir rimtai atrodantys šaltiniai. Todėl verta pasitikrinti, kurią 4 straipsnio redakciją skaitote. Neoficialūs DI akto rinkiniai internete atnaujinami skirtingu tempu, ir kai kurie jų vis dar cituoja iki 2026 m. liepos galiojusią formuluotę arba pateikia naują tekstą jos nepažymėdami. Autentiškas šaltinis yra EUR-Lex, ir būtent jį verta atsidaryti prieš remiantis bet kokia citata.

Senas ir naujas tekstas greta

Skirtumas telpa į vieną veiksmažodį. Ankstesnė redakcija, galiojusi nuo 2025 m. vasario 2 d. iki 2026 m. liepos 26 d., oficialiu lietuvišku tekstu skambėjo taip:

„DI sistemų tiekėjai ir diegėjai imasi priemonių kuo geriau užtikrinti savo darbuotojų ir kitų asmenų, dirbančių DI sistemų veikimo ir naudojimo jų vardu srityje, pakankamą raštingumo DI srityje lygį, atsižvelgdami į jų technines žinias, patirtį, išsilavinimą bei pasirengimą ir kontekstą, kuriame tos DI sistemos numatomos naudoti, ir atsižvelgdami į asmenis ar asmenų grupes, kurių atžvilgiu tos DI sistemos numatomos naudoti.“

Nuo 2026 m. liepos 27 d. galiojanti redakcija:

„DI sistemų tiekėjai ir diegėjai imasi priemonių, kad padėtų ugdyti savo darbuotojų ir kitų asmenų, dirbančių DI sistemų veikimo ir naudojimo jų vardu srityje, raštingumą DI srityje, atsižvelgdami į jų technines žinias, patirtį, išsilavinimą bei pasirengimą ir kontekstą, kuriame tos DI sistemos numatomos naudoti, ir atsižvelgdami į asmenis ar asmenų grupes, kurių atžvilgiu tos DI sistemos numatomos naudoti. Pagal šią pareigą tiekėjai ar diegėjai neprivalo garantuoti bet kurio asmens konkretaus raštingumo DI srityje lygio.“

Kodėl taip nutiko, paaiškinta paties keičiančiojo reglamento 8 konstatuojamojoje dalyje. Ten teigiama, kad griežtos pareigos užtikrinti pakankamą lygį netiktų visų rūšių tiekėjams ir diegėjams, kad tokios pareigos sukuria papildomą naštą visų pirma mažesnėms įmonėms, „o juk raštingumas DI srityje turėtų būti strateginis prioritetas, nepriklausomai nuo reguliavimo įpareigojimų ir galimų sankcijų“. Tai gana neįprastas sakinys teisės akte, ir jis tiksliai nusako situaciją: teisinė kartelė nuleista, nes ES mano, kad tai turėtų būti daroma dėl verslo, o ne dėl baimės.

Ar už 4 straipsnį baudžiama?

DI akto 99 straipsnio 4 dalis nustato administracines baudas iki 15 mln. EUR arba iki 3 proc. bendros pasaulinės metinės apyvartos ir išvardija konkrečius straipsnius, kuriems ši riba taikoma: 16 straipsnis (tiekėjų pareigos), 22 (įgaliotųjų atstovų), 23 (importuotojų), 24 (platintojų), 25 straipsnio 2 ir 4 dalys (vertės grandinės pareigos), 26 (diegėjų pareigos dėl didelės rizikos sistemų), 31, 33 ir 34 (notifikuotųjų įstaigų) bei 50 (skaidrumo pareigos). 25 straipsnio įrašas yra naujausias: jį 2026 m. liepą kaip da punktą įterpė Reglamento (ES) 2026/1744 1 straipsnio 38 dalies b punktas. 4 straipsnio šiame sąraše nėra nei prieš pakeitimą, nei po jo. Aukštesnė riba, iki 35 mln. EUR arba 7 proc., pagal 99 straipsnio 3 dalį taikoma tik draudžiamai DI praktikai pagal 5 straipsnį.

Tai nereiškia, kad 4 straipsnis yra rekomendacija. Jis yra galiojanti pareiga. Reiškia tik tai, kad ES lygmeniu jam nėra priskirtos suderintos baudos. Vietoje jų veikia 99 straipsnio 1 dalis, pagal kurią valstybės narės pačios nustato sankcijų ir kitų vykdymo užtikrinimo priemonių taisykles, o šios turi būti „veiksmingos, proporcingos ir atgrasomos“ ir turi atsižvelgti į MVĮ interesus, įskaitant startuolius, ir jų ekonominį gyvybingumą.

Priežiūra priklauso nacionalinėms rinkos priežiūros institucijoms, o ne Europos Komisijos DI biurui. Europos Komisijos klausimų ir atsakymų puslapyje nurodyta, kad nacionalinės rinkos priežiūros institucijos pradeda prižiūrėti ir užtikrinti taisyklių laikymąsi nuo 2026 m. rugpjūčio 2 d. Tame pačiame puslapyje, tos pačios 2026 m. liepos 27 d. redakcijos, vienu atsakymu anksčiau minima 2026 m. rugpjūčio 3 d. Pirminis šaltinis šį prieštaravimą išsprendžia: paties reglamento 113 straipsnis sako, kad DI aktas taikomas nuo 2026 m. rugpjūčio 2 d., o rinkos priežiūrą reglamentuojančiam IX skyriui jokia atskira data nenustatyta. Todėl šiame straipsnyje remiamės 2026 m. rugpjūčio 2 d., o Komisijos puslapio nenuoseklumą įvardijame atvirai.

Kam ši pareiga taikoma

4 straipsnis saisto tiekėjus ir diegėjus, o ne „kiekvieną įmonę“ apskritai. Tačiau diegėjo apibrėžimas platus. Pagal reglamento 3 straipsnio 4 punktą diegėjas yra „fizinis arba juridinis asmuo, valdžios institucija, agentūra ar kita įstaiga, naudojantys DI sistemą pagal savo įgaliojimus, išskyrus atvejus, kai DI sistema naudojama asmeniniais neprofesinės veiklos tikslais“. Praktiškai tai reiškia, kad įmonė, kurios darbuotojai naudoja pokalbių robotą tekstams rašyti ar versti, yra diegėja.

Europos Komisija atsakė būtent į šį kasdienį atvejį. Į klausimą, ar įmonė, kurios darbuotojai naudoja pokalbių asistentą reklamos tekstams rašyti arba versti, turi laikytis 4 straipsnio reikalavimo, atsakymas yra teigiamas: tokie darbuotojai turėtų būti informuoti apie konkrečias rizikas, pavyzdžiui, apie haliucinacijas. Tai nėra reikalavimas surengti kursą. Tai reikalavimas, kad žmogus žinotų, jog atsakymas gali būti įtikinamas ir klaidingas vienu metu.

Formuluotė „kitų asmenų, dirbančių DI sistemų veikimo ir naudojimo jų vardu srityje“ apima ir ne darbuotojus. Komisijos paaiškinimu, tai asmenys, esantys platesnėje organizacijos veiklos apimtyje, pavyzdžiui, rangovas, paslaugų teikėjas ar klientas. Jei jūsų vardu skambučius atsiliepia išorės partneris arba tekstus rengia laisvai samdomas specialistas, jie patenka į tą pačią formuluotę.

Pareiga taikoma ir už ES ribų: Komisija nurodo, kad DI akto teisinis reguliavimas taikomas viešiesiems ir privatiesiems subjektams ES viduje ir už jos ribų tiek, kiek DI sistema pateikiama Sąjungos rinkai, naudojama Sąjungoje arba jos naudojimas daro poveikį ES esantiems asmenims, ir kad tai galioja ir 4 straipsniui.

Kaip tai atrodo Lietuvoje

DI akto priežiūrą Lietuvoje vykdo Ryšių reguliavimo tarnyba (RRT). Jos svetainėje veikia atskira Dirbtinio intelekto akto priežiūros sritis su gairėmis veiklos vykdytojams, o RRT taip pat skelbia DI akto ir jį keičiančio reglamento tekstus lietuvių kalba.

Institucinis modelis dar nėra galutinai įtvirtintas. Lietuvos Respublikos dirbtinio intelekto akto įgyvendinimo įstatymo projektas Nr. XVP-1564 Seime buvo pristatytas 2026 m. birželio mėn. ir po pristatymo perduotas svarstyti komitetams, o svarstymas tęsiamas rudens sesijoje. Tikslių balsavimo rezultatų ir posėdžio datos čia nenurodome: patikrinimo metu Seimo teisės aktų registro puslapis šiam projektui neatsidarė, todėl skaičių, kurio patys nepatikrinome, neskelbiame. Būtent šiame projekte nustatoma DI aktą įgyvendinančių institucijų kompetencija, skundų nagrinėjimo bei tyrimų tvarka ir atsakomybė už padarytus pažeidimus. Pati RRT savo svetainėje prie institucijų kompetencijų schemos pažymi, kad ji „įsigaliotų tik priėmus įstatymą“.

Tai reikia pasakyti tiesiai, o ne užglaistyti: 2026 m. rugsėjo 6 d. duomenimis, nacionalinis sankcijų už DI akto pažeidimus režimas Lietuvoje dar nebuvo priimtas, ir mums nepavyko rasti įrašo apie jo priėmimą. Todėl klausimas, ar ir kokia atsakomybė Lietuvoje bus siejama būtent su 4 straipsniu, kol kas lieka atviras. Kiekvienas, kas šiandien tvirtina žinantis konkrečią baudą už neapmokytus darbuotojus Lietuvoje, remiasi dar nepriimtu tekstu.

Pagal tą patį įstatymo projektą notifikuojančiąja institucija taptų Inovacijų agentūra, kuri, be kita ko, organizuotų DI raštingumo didinimo veiklas, teiktų konsultacijas ir kitą metodinę pagalbą veiklos vykdytojams. Tai naudinga detalė: pati valstybė DI raštingumą traktuoja kaip sritį, kurioje įmonėms reikės pagalbos.

Kodėl mokymai apsimoka be teisinio spaudimo

Jei teisinė kartelė nuleista, lieka klausimas, kam apskritai investuoti. Atsakymas yra ne reglamente, o duomenyse apie tai, kas nutinka, kai žmonės naudoja DI neišmokę, kur jis veikia, o kur ne.

Iš anksto užregistruotame lauko eksperimente su 758 konsultantais, aprašytame Dell'Acqua ir bendraautorių darbe, dalyviai buvo atsitiktinai suskirstyti į grupes be DI prieigos, su DI prieiga ir su DI prieiga bei trumpu užklausų rengimo įvadu. Užduotims, patenkančioms į DI galimybių ribas, DI naudojusieji atliko 12,2 proc. daugiau užduočių, atliko jas 25,1 proc. greičiau ir pasiekė daugiau nei 40 proc. aukštesnę kokybę. Tačiau užduočiai, specialiai parinktai už tų ribų, DI naudoję konsultantai buvo 19 procentinių punktų mažiau linkę pateikti teisingą sprendimą nei tie, kurie DI nenaudojo.

Šis skaičius dažnai perpasakojamas neteisingai kaip „19 procentų“. Tai procentiniai punktai, ir tai yra visas argumentas: tas pats įrankis, tie patys žmonės, o rezultatas priklauso nuo to, ar užduotis DI tinka. Gebėjimas atskirti vieną atvejį nuo kito nėra įgimtas ir neatsiranda iš naudojimo instrukcijos. Būtent to ir mokoma.

Antra atrama yra europinė. 2025 m. lapkričio 27 d. Jungtinis tyrimų centras paskelbė DigComp 3.0, naują skaitmeninių kompetencijų sistemos leidimą, pakeitusį 2022 m. versiją. Jos kompetencijos teiginyje CS1.2.10 tiesiai pasakyta, kad reikia „pripažinti, jog DI sistemos gali pateikti netikslų rezultatą, net jei jis atrodo įtikinamas, ir kad DI sistemą naudojantis žmogus yra atsakingas už sugeneruotos informacijos ir turinio kokybės bei pagrįstumo patikrinimą“. Tai ES institucijos formuluotė, priskirianti atsakomybę konkrečiam darbuotojui, o ne įrankiui. Iš viso DigComp 3.0 yra 362 kompetencijos teiginiai ir 523 mokymosi rezultatai, o DI tema juose atsiranda visose 21 kompetencijoje.

Kaip DI iš tikrųjų naudojamas Lietuvos įmonėse ir kur jis stringa, plačiau aprašėme apžvalgoje DI panaudojimas Lietuvos versle 2026, o pirmieji žingsniai įmonei, kuri dar tik pradeda, surašyti straipsnyje kaip pradėti naudoti dirbtinį intelektą versle.

Ką daryti praktiškai

Oficialių Komisijos gairių dėl 4 straipsnio nėra: praktinė informacija kol kas teikiama informacinėje medžiagoje: seminaruose ir jau minėtame klausimų bei atsakymų puslapyje. Vienintelis oficialus „ką daryti“ sąrašas yra tame puslapyje, ir jis nurodo, į ką reikėtų atsižvelgti kaip į minimumą.

Dėl dokumentavimo Komisija atsako trumpai: pažymėjimo nereikia, organizacijos gali tvarkyti vidinį mokymų ir kitų iniciatyvų įrašą. Taip pat nėra reikalaujama jokios konkrečios valdymo struktūros, DI pareigūno ar DI tarybos, ir nėra pareigos matuoti darbuotojų DI žinias. Vienintelis dalykas, kurio Komisija aiškiai nelaiko pakankamu, yra pasikliovimas vien naudojimo instrukcija arba prašymas darbuotojams ją perskaityti.

Verta žinoti ir apie DI biuro tvarkomą DI raštingumo praktikų rinkinį, kuriame organizacijos dalijasi savo pavyzdžiais. Prie jo yra svarbi išlyga: šiame rinkinyje surinktų praktikų atkartojimas savaime nesuteikia atitikties 4 straipsniui prielaidos. Todėl niekas rinkoje negali pardavinėti „ES patvirtintos programos“, nes tokios nėra.

Kas nepasikeitė: 26 straipsnio 2 dalis

Sušvelnintas buvo tik 4 straipsnis. Tikra, konkreti mokymo pareiga išliko kitoje vietoje. DI akto 26 straipsnio 2 dalis nepakito ir sako: „Diegėjai paveda žmogaus atliekamą priežiūrą vykdyti fiziniams asmenims, turintiems reikiamą kompetenciją, mokymą ir įgaliojimus, taip pat reikiamą paramą.“ Ši nuostata taikoma didelės rizikos DI sistemų diegėjams.

Komisija abi nuostatas susieja tiesiogiai: 26 straipsnis nustato didelės rizikos sistemų diegėjams pareigą užtikrinti, kad su sistemomis praktiškai dirbantys darbuotojai būtų pakankamai apmokyti ją valdyti ir vykdyti žmogaus atliekamą priežiūrą, todėl pasikliauti naudojimo instrukcijomis nepakanka ir reikia papildomų priemonių. Jei jūsų organizacija naudoja DI personalo atrankai, kreditingumo vertinimui, mokymosi rezultatų vertinimui ar darbuotojų valdymui, tai jums aktualu, o atitinkamos pareigos pagal atnaujintą tvarkaraštį pradedamos taikyti nuo 2027 m. gruodžio 2 d.

Visiems kitiems teisingas atsakymas yra kuklesnis ir sąžiningesnis: 4 straipsnis reikalauja padėti ugdyti raštingumą, o ne pasiekti nustatytą lygį, o rimčiausias argumentas mokytis yra ne bauda, o klaidos kaina. Kaip DI reikalavimai persipina su BDAR, atskirai aprašėme straipsnyje DI ir BDAR: ką reikia žinoti Lietuvos verslui.

Jei norite pereiti nuo teksto prie darbo, mūsų DI mokymų įmonėms puslapyje aprašyta, kaip tokia programa dėliojama pagal komandos vaidmenis ir realiai naudojamas sistemas. Ir dar kartą: tai bendro pobūdžio informacija, o ne teisinė konsultacija. Dėl savo konkrečios situacijos pasitikrinkite galiojančius tekstus arba pasitarkite su teisininku.